Skambinkite mums +370 640 39 451
2019-11-29

Kviečiame puoselėti šeimos tradicijas - iš kartos į kartą..

Susėsti prie vieno stalo – daugelyje šeimų vis dar tebėra privaloma didžiųjų švenčių dalis, bet ar daug žmonių valgo kartu kiekvieną dieną? Augusiems kaime, kur įprotis kartu su visa šeima pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti atrodė toks savaime suprantamas, kad niekas to net nelaikė tradicija. Pasitaikydavo, kad kuris nors iš šeimos narių vėluodavo grįžti iš darbų – tuomet maistas būdavo šiltai padedamas ir laukiama, kol susirinks visi. Valgėme tomis pačiomis valandomis, visada – prie valgomojo stalo, o ne virtuvėje, visada pietūs – iš trijų patiekalų. Tokių mamos pasiteisinimų dėl vėluojančių pietų, kaip „norėjau baigti ravėti lysvę“, tėvas nesuprasdavo – negi ji nesugeba atsirinkti, kas yra svarbiau?

Ankšti komunaliniai butai su 6 kvadratinių metrų virtuvėlėmis, kuriose geriausiu atveju telpa prie lango priremtas staliukas ir trys taburetės, padiktavo kitokį valgymo stilių - maisto kultas. Valgoma daug, skaniai, maistas – visada šiltas. Tačiau atskirai - maisto kultas be valgymo ritualo. Gal tai nėra taip blogai, kad šiais laikais nebesureikšminami ne tik ritualai, bet ir naminis maistas? Kiekvienas paskubomis nusičiumpa tai, ką rado šaldytuve, sukemša žiūrėdamas televizorių, ir bėga toliau.

 

Ieškokite stalo!

Stalas yra vienas svarbiausių šeimą jungiančių daiktų. Gali nebūti sofų, fotelių, daugybės kitų baldų, bet jei namuose nėra didelio stalo, tai nėra ir namų. Nesvarbu, ką prie to stalo darai. Galima kartais ant jo ir kompiuterį pasidėti, bet tai yra vieta šeimai susirinkti. Šeimos ritualai yra išplauti iš mūsų kultūros.

Nieko panašaus nepamatysite nei Prancūzijoje, nei Brazilijoje, nei kitose šalyse.

Ir vietos stoka čia niekuo dėta. Stalas neatlieka savo funkcijos, tiesiog stovi kaip interjero detalė. Ką tai reiškia? Kad ta šeima niekada nesusėda kartu. Žmonės turi kartas nuo karto susėsti ir pažiūrėti vienas kitam į akis. Todėl, pasak galerijos savininkės Auksės Žukienės, kuriai dažnai tenka konsultuoti klientus interjero klausimais: „Pirmiausia ieškokite stalo. O visa kita aplink jį susidėlios savaime.“ Nėra stalo, nebus ir šeimos.“

Priežasčių, kodėl toks fiziologinis procesas kaip valgymas buvo ritualizuotas, sociologai atranda daug. Viena iš svarbiausių – maistas yra energijos ir gyvybės šaltinis, o visa tai, kas susiję su gyvybe, visada buvo šiek tiek paslaptinga, mistiška, vertinama pagarbiai. Ir nors šiandien „E“ priedai maiste mus jaudina labiau nei jo ritualinė prasmė, vis dėlto tam tikri patiekalai liko bene vieninteliu skiriamuoju įvairių švenčių požymiu. Visi žinome, kad per Kūčias valgomi kūčiukai su aguonų pienu, per Užgavėnes – blynai, o per Velykas – dažyti kiaušiniai, net ir nežinodami, kodėl būtent taip yra.

Ir kur kas svarbiau yra ne tai, kaip buvo daroma ar kaip derėtų daryti, o tai, kokios tradicijos puoselėjamos šiandien. Bendrų pietų ar vakarienių ritualas reikšmingas ne tiek istoriškai, kiek ir psichologiškai.

 

Kodėl tai svarbu?

Nors ir ką sakytų lyčių lygybės puoselėtojai, reikia pripažinti, kad dažniausiai šeimos tradicijų kūrėjomis ir puoselėtojomis tampa moterys.

Jei žmona atėjo iš šeimos, kur buvo įprasta valgyti kartu, o vyras – iš visai kitokios, labai tikėtina, kad šeimos pietų ar vakarienių tradicija išliks, net jei tai kainuotų nemažų pastangų. Tačiau ritualui stalo nepakanka. Vis dažniau prie jo sėdame po vieną. Įvairūs renginiai, kalbų kursai, viršvalandžiai darbe – deja, bet mums, skirtingai nei nei mūsų tėvams ar tėvų tėvams, visos tos „nebaigtos lysvės“ neretai tampa svarbesnės nei bendras valgymas. Kita vertus, vien susėsti prie bendro stalo nepakanka, kad galėtume tai vadinti tradicija. Svarbu ir tai, ką prie jo veikiame.

Yra šeimų, kurios prieš pradėdamos valgyti vis dar susikimba rankomis ar sukalba maldelę. Tai padeda suprasti, kad ši valandėlė – ne vien maisto kimšimas. Sudvasinti valgymą padeda ir dailiai serviruotas stalas, žvakė ar tiesiog tvarkingi drabužiai:

 

Viltis - tikėjimas - sėkmė - meilė.

Psichologai neabejoja – kasdienės tradicijos padeda išsaugoti šeimą. Kanzaso universiteto mokslininkė Barbara Kerr pabandė išskirti bruožus, kurie būdingi laimingoms šeimoms. Vienas pagrindinių – bendros vakarienės. Sunku pasakyti, ar bendrai vakarieniaujama todėl, kad šeima yra darni ir tvirta, ar priešingai – ją tvirtina buvimas kartu. Tačiau net ir dirbtinai sukurti ritualai ilgainiui gali sėkmingai prigyti virsdami natūralia tradicija, kaip kad įskiepytas medelis pradeda brandinti vaisius.  

Amerikietis psichoterapeutas George W. Doherty teigia, kad šeimos tradicijos padeda  išvengti išsibarstymo – vadinamosios entropijos. Šis terminas yra atklydęs iš fizikos ir reiškia kokios nors sistemos sąsajų ir energijos praradimą. Tai galėtume palyginti su dūmų kamuoliu, kuris pamažu išsisklaido erdvėje. Jei šeimos nariams jų individualūs poreikiai tampa svarbesni už bendruosius, ilgainiui prarandamas emocinio artumo jausmas, kuris ir jungia šeimą.

Anot Carlo Gustavo Jungo, šeima – tarsi maža terapinė grupė, o bendra vakarienė – labai geras terapijos būdas. Tyrimai rodo, kad šeimose, kuriose dažnai susėdama prie bendro stalo, vaikai turi mažiau žalingų įpročių, vėliau pradeda seksualinį gyvenimą, rečiau serga depresija, valgymo sutrikimais. Be to, jiems geriau sekasi mokykloje, jie lengviau reiškia savo mintis ir labiau savimi pasitiki.  Anot psichologų, išlaikyti tradicijas ypač svarbu šeimoms, patyrusioms netektis (mirtį ar skyrybas), – tai gerokai sušvelnina streso poveikį. Ypatingą dėmesį šeimos tradicijoms teikia ir gydytojai, gydantys įvairias priklausomybes. 

Jei šeima išsisklaidžiusi, kasvakar susėti prie vieno stalo nepavyks, tačiau jei pavyktų puoselėti sekmadienio (ar kitos sutartos savaitės dienos) pietų tradiciją taip, kaip žydai puoselėja šeštadienio šabą, vienatvės jausmas netaptų dominuojančia šiuolaikinės visuomenės problema.

Kalbama, kad savas temas prie šeimos stalo turi visos tautos – japonai aptarinėja šeimos planus, pietiečiai dažniausia kalbasi apie vaikus, žydai mėgsta prisiminti įvairias šeimos nariams nutikusias istorijas, amerikiečiai pasakoja apie save. Kita vertus, kiekviena šeima savo tradicijas kuria pati.

("Moteris" Menas Gyventi)

 

Taigi, Mielieji, kviečieme puoselėti tradicijas. Lai mūsų sukurtas Kalėdų eglutės žaisliukas / stalo dekoracija  -  "Sidabro snaigė" tampa namų jaukumo, santarvės ir prasmingo buvimo drauge simboliu. Lai Kalėdinis sėkmės pinigėlis / talismanas atneša sėkmę į Jūsų namus. Kurkime savas tradicijas, dovanokime mūsų sukurtus šeimos stalo ir namų jaukumo simbolius savo artimiesiems, tai ilgaamžiai sidabro ir žalvario gaminiai, lai jie tampa Jūsų šeimos Šv. Kalėdų simboliais.